Spalio 10-oji visame pasaulyje minima kaip Tarptautinė benamystės diena. Tai diena, kuri kviečia ne tik pamąstyti apie šio sudėtingo reiškinio mastą, bet ir suprasti, kad už kiekvieno statistinio skaičiaus slepiasi jautri žmogaus istorija, jo viltys ir praradimai.
Panevėžio socialinių paslaugų centras šią dieną skiria ypatingai socialinei akcijai – „Nematomų žmonių balsai. Gyvos istorijos“. Tai kvietimas peržengti abejingumo slenkstį ir išgirsti, kad benamystė nėra tik socialinės atskirties simptomas, o sudėtingų gyvenimo aplinkybių, skausmo, praradimų mozaika, kuriai įveikti būtina bendruomenės parama. Akcijos tikslas – suteikti balsą Nakvynės namų esamiems ir buvusiems paslaugų gavėjams, kurių istorijos atskleidžia, kaip lengva prarasti viską ir kokia sudėtinga kelionė atgal į orų gyvenimą.
Kviečiame skirti kelias minutes ir pasiklausyti autentiškų pasakojimų. Tikimės, jog šie trumpi garso įrašai padės pamatyti ne „benamį“, o žmogų – su jo emocijomis, praeitimi, ryžtu keistis ir viltimis į šviesesnę ateitį.
Kristinos (72 m.) istorija:
Nuo vaikystės nepatyrusi artimo tėvų ryšio, santykiai nesiklostė ir sukūrus savo šeimą. Nerandant vidinės ramybės, moters priklausomybė alkoholiui klastingai vystėsi darbinėje aplinkoje, kol situacija tapo nebekontroliuojama. Nakvynės namai sugrąžino savivertę ir orumą, suteikė ne tik pastogę, bet ir viltį, jog naujas gyvenimo etapas gali būti pradėtas bet kada, nepriklausomai nuo amžiaus. Ši patirtis priminė, kad net iš pačios tamsiausios akimirkos galima žengti pirmyn, jei tik atsiranda tikėjimas savimi.
Kęstučio (61 m.) istorija:
Šiame įraše Kęstutis atvirai kalba apie tai, kaip, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, žlugus verslui užsienyje, teko grįžti į Lietuvą, tačiau tėvų namų, kuriuose anksčiau gyveno, jau nebuvo. Artimųjų taip pat. Kęstutis keletą metų praleido be pastovaus stogo virš galvos – „būdavo, kur pasigeri, ten ir miegi…“. Kartą, viename iš alaus barų Kęstutis išgirdo apie Nakvynės namus, kurie tapo atramos tašku ir pirmuoju žingsniu į naujo gyvenimo kūrimą.
Nuo Kolumbijos iki Nakvynės namų.
Jono (82 m.) istorija:
Iširus ilgametei santuokai, Jonas paliko savo rankomis statytus namus žmonai ir vaikams. Nors ir buvo vyresnio amžiaus, tačiau ryžosi antriems santykiams, nes vienatvė buvo nepakeliama. Jonas visgi negali atsakyti, kuo neįtiko sugyventinei, tačiau jos iniciatyva, santykiai po kelerių metų nutrūko. Joną į Nakvynės namus atvežė valstybės institucijų atstovai, kaip neturintį gyvenamosios vietos. Šiandien Jonas džiaugiasi Nakvynės namų socialinių darbuotojų pagalba teikiant prašymą į globos įstaigą ir vyras yra jau sulaukęs savo eilės.
Mindaugo (54 m.) istorija:
Dar ankstyvoje jaunystėje, pasirinkus netinkamą aplinką, prasidėjo Mindaugo kelionė po įkalinimo įstaigas. Atliekant paskutinę bausmę vyras apsisprendė – daugiau į kalėjimą negrįžti. Tačiau ilgi metai įkalinimo įstaigose, nutraukė socialinius ryšius, laisvėje nelaukė niekas – nei artimieji, nei namai. Probacijos tarnyba vyrą nukreipė į Nakvynės namus „Jei ne Nakvynės namų kambariukas, gyvenčiau lauke…“ Socialinių darbuotojų pagalba, kabinantis į gyvenimą leido atgauti savivertę ir viltį – „nesitikėjau nieko, bet pasirodo yra kažkas, kam tu įdomus.“
Nuo kalėjimo iki naujo lapo atvertimo.
Šios gyvosios istorijos yra neabejotinas įrodymas, kad benamystė neturi vieno veido. Kviečiame visus panevėžiečius ir miesto svečius spalio 10-ąją dieną stabtelėti ir prisiminti, jog parama, supratimas ir empatija yra būtini elementai, padedantys žmonėms grįžti į visavertį gyvenimą.
